11 metų transportuotoju dirbantis Gintaras Kondratavičius: „Jei sveikata leis, prie duonos dirbsiu iki pensijos“

Gintarai, kaip prasidėjo jūsų kelias Vilniaus duonoje?

Maisto pramonėje buvau dirbęs, prie dešrų ir mėsų. Bet gyvenimas taip susiklostė, kad keleriems metams teko atsidėti senstančios mamos slaugai. Vėliau ieškojau, kaip sugrįžti į darbus, paklausinėjau kaimynų. Gyvenu netoli Konarskio kvartalo, kur anksčiau veikė „Vilniaus duonos“ kepykla. Iš ten dirbančios kaimynės žinojau, kad reikia žmonių, taip ir nuėjau.

Nuo kokio darbo pradėjote?

Pirmiausia nuo pakuotojo, tada gamyboje kelis mėnesius ten padirbau. O paskui pradėjau dirbti transportuotoju, kadangi pagal savo specialybę esu elektronikos ir mechanikos specialistas, esu baigęs prekybos mokyklą. Dirbęs esu ir gamyboje, ir prekyboje, ir restoranuose. O dabar dirbu ekspedicijos padalinyje – su nedidele pertrauka rugsėjo 30 d. bus 11 metų. Oficialiai mano pareigos vadinasi elektrinių vežimėlių ir elektrinių krautuvų vairuotojas.

Kaip atrodo jūsų darbas ir kokių savybių jame reikia?

Reikia atidumo, fizinės jėgos. O viso kito gali išmokti. Aš turiu ir elektrinio krautuvo vairuotojo licenciją. Dirbu krovėju-transportuotoju, bet šiaip per tiek metų išmokęs esu visose kepyklos pozicijose dirbti. Nes prireikus reikia padėti: ar kas serga, ar atostogauja, duona į parduotuves turi išvažiuoti laiku, nepaliksi gi tuščių lentynų. 

Jeigu žinai, darbo visada yra, pirštu rodyti nereikia – einu ir darau.

Diena nuo to ir prasideda?

Aš, kai ateinu anksti ryte į darbą, pirmiausia susižiūriu linijas, peržiūriu planus, kuriuos mūsų Tadas sudėlioja, kokia produkcija kur kepama, nes vežame ne tik į Lietuvą, bet ir į Latviją, Suomiją. Kokioje linijoje ką kepame, kur kiek turime išvežti. Jeigu nori gerai dirbti, turi susigaudyti, nes kepinių yra 120 pavadinimų. 

Susižiūriu, ką turime siųsti į Panevėžio kepyklą, ką į Rygą. Ruošiu mašinas, susirašau, ką kur pateikti, kiek produkcijos galiu išsiųsti, kiek liko. Tada duodu pamainos vadovei. Ir suvežioju paletes su duona žmonėms, pagal tai kur jos bus vežamos. Daug niuansų reikia žinoti. Žinoti duonas, rūšis, kam, kada, kiek.

Kiek laiko trunka darbas?

Grafikas paprastai: dvi dienos, dvi laisvos, dvi naktys, dvi laisvos. Kartais adaptuojame, nes kas nors serga ar atostogauja, tenka prisitaikyti. 

Po naktinės, kai grįžtu, iškart dvi valandas būtinai pamiegu. Mano bioritmui po nakties sunkiau. Bet laisvos dienos darbo dienomis gerai, gali nueiti reikalus susitvarkyti, viskas dirba, ne taip kaip savaitgaliais. Ir į Sodrą nueiti, ir į polikliniką. 

Ar tenka pirkti duonos, ar dirbant kepykloje jos ir taip užtenka?

Man užtenka, kasdien galima po du kepalėlius pasiimti prie praėjimo posto. Aš juos ten pats ir nuvežu prireikus.

Tai visą savo produkciją esate išragavęs? Kuri duona jūsų mėgstamiausia?

Man patinka „Vilniaus“ juoda duona, mėgstu tamsią „Agotos“. 

Tai jūsų mėgstamos duonos kitoje, Panevėžio kepykloje kepa, ruginių kepinių Vilniaus kepykloje tuomet netenka jums dažnai ragauti?

Išragaujame viską. Iš ruginių pas mus Vilniaus kepykloje irgi kepam, „Toste“ viso grūdo, proteino duoną, porcijines duoneles. Dabar atidaryta linija porcijinių duonelių, kur daug išvežame į užsienį. 

Dirbate daug metų. Darbas, kaip sakote, nėra lengvas. O kas labiausiai skatina čia likti tiek daug metų?

Patinka, kad žmonės normalūs. Vadovės geros. Galima susitarti, grafiką prireikus pareguliuoja. Aš gerai sugyvenu su žmonėmis, pykčio nėra. Yra dalykų, kuriuos galima pagerinti ar pakeisti, bet nugali geri pliusai. 

Ar ateina jaunimo?

Ateina, bet labiau pastebiu, kad suinteresuoti ilgiau užsilaikyti žmonės apie 40 ir daugiau metų. Jų požiūris skirtingas. Aišku, yra ir jaunimo motyvuoto pas mus.

Fizinės ištvermės, sakote, reikia. Tai čia tuo pačiu ir pasportuojate?

Panoms sakau, kad nereikia jums jokio body-shape’ingo, čia pasportuojate.

Jėgos mano darbe reikia: paletes vežioti, nutempti, sudėlioti. Raumenys juda, kruti, čia ne prie kompo sėdėti. Bet pasportuoti dar vis tiek nueinu, į „Impulsą“ paplaukioti.

Aš pats 10 metų lankiau rankinį, pas „Granito“ rinktinės trenerį. Domiuosi ir dabar krepšiniu, futbolu, ledo rituliu, komandinės sporto šakos man patinka. Va ir savaitgalį buvau varžybose – Vilniaus „Žalgirio“ su Gargždų „Banga“.

Paplaukiojate, kaip dar ilsitės?

Aš nesiremiu vien į materialines vertybes. Einu į varžybas, restoranus, koncertus. Juk 300 metų negyvename! Reikia nuvažiuoti ir pailsėti, ir paatostogauti. Pilna krūtine gyvenu.

Kaip jūsų profesija, ar sunki?

Darbas nėra lengvas, bet koks darbas lengvas? Kitur dar sunkiau. Ar chirurgui lengva? Ten klaidą padarysi, gali gyvybę kainuoti, čia suklysi, na, gali produkcijos broką padaryti. Vairuotojams lengva? Jie vidury nakties keliasi, kad mūsų duonas į parduotuves išvežiotų. Muzikantai groja, tapytojai piešia, o mes kepame duoną. Kai matai visur pliusų, tai lengviau gyventi. Jei ieškosi blogio – rasi blogio, o jei ieškosi gėrio – rasi gėrio. 

Tai ar dar kepsite mums duonos?

Į darbą einu su malonumu. Jei sveikata leis, kepsiu iki pensijos ir po pensijos. Fiziškai stiprus esu. Ne už kalnų jau ji – penkeri metai.

P. S. Rūpestingasis Gintaras po interviu dar paskambino man priminti, kad sekmadienį laukia Vilniaus „Žalgirio“ varžybos su Telšių „Džiugu“, mat užsiminiau, kad vyras su vaikais irgi mėgsta nueiti pažiūrėti futbolo. Ne veltui išrinktas Veržlumo vertybės ambasadoriumi už operatyvų klausimų sprendimą ir pagalbą komandai.