Beata Nicholson apie naująsias porcijines duoneles: „Kūriau tokias, kokias noriu valgyti pati“  

Beata, esi sakiusi, kad lietuviai be duonos negali gyventi nė dienos. O kiek pati galėtum išgyventi be duonos?

Man duona yra ir tradicija, ir malonumas. Valgau ją kasdien ir sau nieko nedraudžiu. Ypač mėgstu duoną per pusryčius, pavyzdžiui, su kiaušiniais.

Kai važiuojame ilgesnių atostogų į užsienį, visada su savimi pasiimu lietuviškos juodos duonos. Po kelių dienų jos jau pradeda trūkti. Juodą duoną visada vežu ir užsienyje gyvenantiems draugams.

Neseniai buvau aplankyti sūnaus Anglijoje – jam irgi nuvežiau duonos. O vienam draugui, gyvenančiam Japonijoje, į lagaminą pridėjau ir savo juodos duonos, ir kitų „Vilniaus duonos“ kepamų duonų, nes visos jos labai skanios ir kokybiškos.   

Jeigu mėnesį negalėtum su šeima ar draugais susėsti prie bendro stalo, ko labiausiai pasigestum?

Man smagiausias dalykas prie bendro stalo yra bendravimas. Maistas yra gyvenimas. Svarbiausia emocijos, prisiminimai ir laikas kartu. Juk pavalgyti galime ir vieni.

Kai esame kartu, visada aptariame naujienas: kas šiandien ar vakar atsitiko darbe, mokykloje, kaip sekasi draugams. Todėl labiausiai pasigesčiau būtent bendravimo ir geros nuotaikos, kurią skleidžia kiti žmonės.

Kai 2013 metais kūrei pirmąją savo duoną kartu su „Vilniaus duona“, sakei, kad nori tokios, kokią kasdien valgo tavo šeima. Ar šis principas vis dar galioja?

Tikrai taip. Aš visada pirmiausia kuriu produktą sau ir savo šeimai.

Duoną vis dar valgome tą pačią, bet per daugiau nei dešimt metų pati daug daugiau sužinojau apie maistą. Manau, taip nutiko daugeliui žmonių, kuriems svarbu, ką jie valgo.

Anksčiau tikrai rečiau atidžiai studijuodavau produktų etiketes. Dabar man svarbūs tokie dalykai kaip skaidulos, baltymai, paslėptas cukrus, produktų derinimas, geri ir blogi riebalai, ekologija.

Manau, ir aš, ir dauguma lietuvių dabar valgome geriau ir sąmoningiau. Turime valgyti tokį maistą, kad žydėtume. Mūsų kūnas yra mūsų namai, taigi turime juo rūpintis.

Kiek pati iš tiesų dalyvauji kuriant savo vardu pažymėtus produktus?

Nuo pat pradžių – nuo idėjos iki galutinio išpildymo.

Man svarbu produkto skonis, kokybė, sudėtis, išvaizda, kaip atrodys pakuotė. Visur dalyvauju, nes tai yra dalis mano idėjos ir mano vardas. Todėl visada siekiu maksimaliai gero rezultato.

Geriausiai sekasi dirbti su jau patikrintais partneriais, kuriais pasitiki. Su kai kuriais gamintojais bendradarbiaujame dešimt metų ir ilgiau.

Dalis žmonių įsivaizduoja, kad „Beatos virtuvės“ duoną pati ir kepi. Kaip į tai reaguoji?

Aš mielai iškepčiau visiems duonos, tačiau fiziškai turbūt nepajėgčiau per metus iškepti tiek, kiek „Vilniaus duona“ iškepa per vieną dieną. Jeigu šis atsakingas darbas būtų patikėtas man, visa Lietuva liktų be duonos! Ha ha ha

Esu labai patenkinta, kad „Beatos virtuvės“ duoną kepa būtent „Vilniaus duonos“ kepėjai. Esu ne kartą lankiusis kepyklose ir mačiusi visą procesą iš arti.

Pirmosios mano duonos receptas iš tiesų pradėjo gimti mano virtuvėje, tačiau namų virtuvė ir didelė kepykla yra du visiškai skirtingi dalykai. Todėl labai svarbus technologo profesionalumas ir darbas kartu.

Aš esu kūrybinė Beatos duonos krikšto mama, bet tai, ką valgome kasdien namuose, yra visos didelės komandos bendro darbo vaisius. Kartu su „Vilniaus duonos“ kolegomis deriname receptūras ir aptariame idėjas.

Šįkart kartu sukūrėme ir porcijines duoneles. Ką norėjai jose turėti pati?

Man buvo svarbu, kad jos būtų ir skanios, ir tokios sudėties, kokios pati šiandien ieškau maiste.

Galvodama apie jas daug dėmesio kreipiau į skaidulas, baltymus, cukraus kiekį, pilno grūdo miltus. Bet vis tiek svarbiausia – skonis. Jei produktas neskanus, vien geri skaičiai etiketėje jo neišgelbės.

Pačiai porcijinės duonelės labiausiai patinka sumuštiniams. Skaniausi man yra pašildyti sumuštiniai, taip pat mėgstu paskrudintas duoneles su avokadu ir pomidoru arba tiesiog su geru alyvuogių aliejumi.

Jos labai praktiškos ir pusryčiams, ir ruošiant užkandžių dėžutę į darbą ar mokyklą, ir užkandžių stalui su įvairiomis užtepėlėmis.

Skandinavijos šalyse porcijinės duonelės jau seniai įprastos, o Lietuvoje jas dar tik atrandame. Kodėl?

Manau, tai labai susiję su tradicijomis ir papročiais.

Ką mes atsimename iš vaikystės? Didelius duonos kepalus. Vieni – iš parduotuvės, kiti – keptus namuose mamos ar močiutės. Lietuvoje turėjome visai kitokią duonos kultūrą.

Duona apskritai yra gana konservatyvus produktas. Dažnai valgome tai, ką pamėgome vaikystėje. Pietų europiečių irgi nuo bagečių taip lengvai neatpratinsi.

Bet mūsų duonos kultūra po truputį keičiasi. Atsiranda naujų formatų, kitokių valgymo įpročių. Ir vis tiek man atrodo, kad ruginė duona mūsų gyvenime dar ilgai turės ypatingą vietą.

Kaip elgiesi, kai namuose lieka duonos ar kito maisto?

Labai nesmagu išmesti maistą, nes yra daugybė žmonių, kuriems jo trūksta. Todėl stengiuosi to nedaryti.

Pirmiausia, atsakingai planuoju pirkinius. Žinau, kiek maždaug per savaitę mums reikia pieno, duonos ir kitų produktų, todėl dažniausiai perku panašius kiekius.

Jei juodos duonos nespėjame suvalgyti, po kelių dienų dedu ją į šaldytuvą arba užšaldau. Vėliau pašildau keptuvėje ar skrudintuvėje. Beje, pastovėjusi duona labai tinkama kepimui, nes sugeria mažiau aliejaus.

Stengiuosi neišmesti ir pavytusių daržovių – jos puikiai tinka sriuboms ar troškiniams. O kartais padeda ir šalia namų auginamos vištos – jos mielai sulesa sudžiūvusią duoną ar senesnes daržoves.

Bet pagrindinė taisyklė labai paprasta: kai šaldytuvas nėra pilnas kaip drabužių spinta, spėji viską suvalgyti.

Turi vardinių produktų nuo maisto iki kosmetikos. Ar dar liko dalykų, kuriuos norėtum sukurti?

Oi, labai daug!

Idėjų turiu daug daugiau, nei galima įgyvendinti. Lietuvos rinka nėra didelė – prekybos centrų lentynos ne guminės, pirkėjų skaičius irgi ribotas. Todėl dalis idėjų taip ir neišvysta dienos šviesos.

Šiuo metu vystau dar kelis naujus produktus, tarp jų – prieskonių liniją ir dar vieną produktą, kuriame bus daug daržovių ir gerųjų bakterijų.

Maistas yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Ką valgai, taip ir gyveni. Tikiuosi, iki metų pabaigos dar bus naujienų!