„Lietpak“: „Kartu su „Vilniaus duona“ tapome pakuotos duonos pradininkais“
Raikyta ir maišeliuose supakuota duona ne visada buvo toks savaime suprantamas dalykas. Prieš 30 metų duona dar buvo vežama atviruose stelažuose, sukrauta į dėžes, o iš ten kepalai keliaudavo tiesiai į parduotuvių lentynas. Kaip Lietuvoje gimė pirmieji duonos maišeliai ir kur yra plika akimi nematomų pakuočių skirtumai, pasakoja mūsų ilgametė pakuočių partnerė, „Lietpak“ komercijos vadovė Jūratė Šiaulienė.
„Dabar tai neįsivaizduojama. Bet prieš trisdešimt metų iš kepinių nebent tik vafliai ar baronkytės būdavo pakuojamos į polipropileno maišelius“, – dalinasi Jūratė.
Ji iki šiol prisimena duonos maišelių atsiradimo istoriją.
„Pamenu, nuėjo mūsų dabartinis direktorius pas „Vilniaus duonos“ kepyklos vadovą, o jis ir sako: va, toks maišelis iš Suomijos. Pagaminsite mums tokį? Pirksime ir pakuosime“, – pasakoja Jūratė.
1999 metais, kai „Vilniaus duona“ įsigijo pirmąją pakavimo įrangą, duona pradėta pakuoti į maišelius. Neilgai trukus kartu atsirado ir galimybė tiekti suraikytą duoną, kepykla įsigijo raikykles.
„Vilniaus duona“ anuomet buvo 17-oji „Lietpak“ klientė klientų sąraše. Pati veiklos pradžia. Šalis buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę, įmonės taikėsi prie ekonominių ir politinių pokyčių, kūrėsi nauji verslai. Veiklą pradėjusi „Lietpak“ ieškojo užsakymų, o „Vilniaus duona“ turėjo konkretų pavyzdį, kokios pakuotės norėtų.
Atsakymas buvo trumpas: „Bandysim.“ Pavyko ne iš pirmo karto. Teko eksperimentuoti, gaminti ir tikrinti, kaip pakuotė veikia kepykloje.
Į kepyklas dieną ir naktį
Pakuočių srityje Jūratė dirba daugiau nei 26 metus. Duonos pakuotės niuansus teko perprasti dirbant kepyklose, prie pakavimo įrenginių.
„Eidavau ir dieną, ir naktį į „Vilniaus duonos“ kepyklas. Duonos pakuotė tik atrodo paprastas dalykas. Iš tikrųjų svarbu viskas: koks kepinio svoris, ar jis raikytas, ar pluta trapi, duona standi ar minkšta, koks įrenginys ir kaip pakuoja“, – pasakoja ji.
Tarkim, skrudinimo duonai „Toste“ reikia slidesnių maišelių. Tai minkšta, formoje kepama duona. Kitokį iššūkį teko spręsti pakuojant neraikytą „Močiutės“ duoną. Atrodytų, įprastas kepalas, tačiau dėl jo skalsios struktūros, standumo ir tvirtesnės plutos maišeliai pakuojant plyšdavo. Reikėjo suderinti jų ilgį, storį ir plotį, kad duona būtų supakuota gražiai.
„Vienodų duonyčių nebūna. Skiriasi pluta, raikymas, svoris, tekstūra. Visa tai reikia įvertinti parenkant pakuotę“, – sako Jūratė.
Iš pažiūros panašūs plastikiniai maišeliai gali labai skirtis savo sudėtimi ir savybėmis, jų atmainų yra keli tūkstančiai. Vieni pritaikyti šaldymui, kiti pasterizacijai, dar kiti atsparūs karščiui. Todėl pakuočių gamintojui svarbu suprasti visą produkto kelią: kaip jis gaminamas, pakuojamas, laikomas ir transportuojamas. „Lietpak“ pakuotes teikia pačioms įvairiausioms pramonės įmonėms. „Turbūt nėra Lietuvoje tokios gamyklos, kurioje nesu lankiusis“, – pasakoja Jūratė.
Tikslumas iki milimetro ir eksperimentai
Šiandien duona beveik visa pakuojama automatizuotai. Tai kelia savų reikalavimų pakuotei.
„Įrenginys pats nemąsto, kaip čia geriau pasukti, padaryti. Turi žmogus testuoti, žiūrėti, kaip įranga paima maišelį, ar nesutrupa pakuojama duona“, – aiškina Jūratė.
Kuriant naują pakuotę pirmiausia pagaminama bandomoji partija ir išbandoma kliento gamyboje. Svarbu ir tai, ką pastebi žmonės, kasdien dirbantys prie pakavimo įrenginių. Jų patirtis padeda įvertinti, ar sprendimas tinkamas darbui.
„Man patinka, kad „Vilniaus duona“ visada buvo ir yra atvira eksperimentams, bandymams. Mielai įsileidžia į kepyklą žiūrėti, testuoti, kaip pakuotės elgiasi realioje gamyboje. Planuojant yra vienaip, o realybėje reikia patikrinti. Juk pakuoja greitaeigės mašinos, turi būti viskas tikslu iki milimetro, kitaip skraidys pakuotės po kepyklą“, – juokauja pašnekovė.
Per daugelį metų pakuotės taip ištobulintos, kad gyvai į kepyklas Jūratei tenka važiuoti vis rečiau.
Nors praeityje pasitaikydavo ir situacijų, kai neplanuotai šoktelėjus paklausai, pakuotojai pritrūkdavo pakuočių. Tuomet „Lietpak“ gelbėdavo partnerius atveždama papildomą jų kiekį.
Nuo didelio kepalo iki kelių riekių
Per tris dešimtmečius keitėsi ir duona, ir jos pirkėjų įpročiai. Jūratė šį pokytį mato pakuočių užsakymuose.
„Prieš 20 metų vyravo didesnių pakuočių užsakymai. Lietuviai mėgo pirkti didelius duonos kepalus ir patys juos raikyti namuose, prie šeimos pietų stalo. Šiandien vis populiaresnės mažesnės pakuotės, kuriose būna 8-10 jau suraikytų duonos riekių.“, – pasakoja ji.
Artimiausiais metais Jūratė numato nuoseklius pakuočių pokyčius: toms pačioms funkcijoms bus siekiama sunaudoti mažiau medžiagos, o ten, kur leis technologijos ir produkto savybės, dažniau bus renkamasi lengviau perdirbamus sprendimus. Dėl to pakuotės gali paprastėti, dizaino sprendimuose mažėti spalvų.

Augome kartu jau per 30 metų
Apie pirmuosius užsakymus įmonėje pasakojama ir jau legenda tapusi istorija. Jūratė ją girdėjo iš „Lietpak“ įkūrėjo. Tuometinė Vivulskio / Konarskio kvartale veikusios „Vilniaus duonos“ kepyklos pirkimų vadovė p. Regina, dalinosi partnerystės pradžios prisiminimais: kaip pas ją dar devyniasdešimtaisiais apie pakuotes pasikalbėti atėjo nuvargęs vyras senu pilku lietpalčiu. „Galvoju, reikia žmogui duoti kokį užsakymą, taip varganai atrodo“, – šypsodamasi pasakoja įmonėje sklandančią istoriją Jūratė.
„Augome kartu. Reikėjo kelti nepriklausomybę atgavusios šalies ekonomiką. Įdomūs buvo laikai. Bet tikrai jautėsi tas noras dirbti vardan tautos, vardan Lietuvos“, – sako Jūratė.
Nuo tų laikų dalies pramonės įmonių šalies ekonomikos žemėlapyje nebeliko. O „Vilniaus duona“ bei „Lietpak“ dirba toliau, o ši partnerystė tęsiasi daugiau nei tris dešimtmečius. „Lietpak“ pakuotės šiandien saugo ne tik „Vilniaus duonos“ kepinius, kurių kasdien dvi kepyklos iškepa apie 250 tūkst. vienetų, bet pasiekia daugiau nei 50 šalių, pakuotės eksportuojamos į daugelį Europos rinkų, o įmonės atstovybės veikia šešiose šalyse.