37 metus kepykloje dirbanti Nijolė Žukienė: čia kiekviena diena vis kitokia
Nijolė Žukienė į „Vilniaus duoną“ atėjo dirbti baigusi prekybos mokyklą, kaip jauna specialistė. Ir čia pasiliko bei dirba jau 37 metus. Nuo jos veido nedingsta šypsena, o duoną ji meiliai vadina duonute. Sako atradusi šiame darbe prasmę. O jos šeima net žino, kaip iš duonos spaustuko atskirti, kuriuos iškepė mamos pamaina. Panevėžio kepykloje kepėja-kūrike dirbanti Nijolė kolegų pernai ji buvo išrinkta Veržlumo vertybės ambasadore.
Nijole, dirbate kepykloje per trisdešimt metų. Ar nenuobodu tiek ilgai dirbti?
Kiekviena diena yra skirtinga ir nevienoda. Tuo ir žavi. Vieną kartą bus labai sudėtinga ir sunki. Ir iš tų situacijų mes visą laiką išeiname kolektyve: sprendžiame, kalbamės, ginčijamės. Paskui kai būna geras rezultatas – tai tokia diena būna prasmingai darbe praleista diena. Gera duonytė iškepta, nes jinai tiekiama žmonėms, tad atsakomybė be galo didelė.
VIDEO su Nijole Žukienė žiūrėkite ČIA.
Kaip atsiradote „Vilniaus duonoje“?
„Vilniaus duonoje“ atsiradau baigusi prekybos mokyklą, kaip jauna specialistė. Atėjau pirmiausia į konditerijos barą dirbti, kaip IV kategorijos konditerė.
Dirbau sėkmingai. Paskui buvo kilęs noras išeiti. Pasiūlė vadovai kitą sritį – realizuoti save ceche. Na, buvo toks kaip ir iššūkis man. Pabandžiau. Visose operacijose save išbandžiau. Vėliau pasiūlė kūrikus. Irgi kaip iššūkis buvo, na galvojau, gi nepatiks visada gali išeiti, jei nesugebėsi. Prisitaikiau ir jau daugelį metų sėkmingai dirbu, jau 37 metus.
Daug žmonių pasikeitė per šį laiką, daug vadovų. Įgavau patirties.
O duoną pati valgote?
Be abejo, valgau. Galbūt man pačiai labiau batonai patinka, šeima valgo juos noriai. Mano mėgstamiausias „Sostinės“ batonas, nežinau kaip kitiems. Bet ir šviesi „Lietuvaitė“ man labai skani, „Vilniaus duona“, čia mano mėgstamiausi kepiniai, pritaikyti ir prie mėsos. Mekeris arba ubaginė vadinamoji su duona labai skanu vasarą atsigaivinti. Jaunimui labai skanu į žygius kepti duoną, su saulėgrąžomis ar šiaip šviesią duonytę kepu. Skanu.
Pavadinimų nemažai, jų be galo daug. Kiekvienam žmogui pagal poreikį, pagal skonį, kiekvienas gali atsirinkti tikrai.
Ką šeima žino apie jūsų darbą? Būna, kad rodote parduotuvėje – va čia mano darbas?
Jie žino! II pamaina, II numeriukas. Jie žino, kad tai yra mano pamainos visų žmonių darbas ir rezultatas.
Dar buvo „Vilniaus duona“ surengusi jaunimui stovyklą Giruliuose, dešimt dienų, įmonės darbuotojų vaikams. Baimė buvo šiek tiek vaikus atiduoti dešimčiai dienų, bet vaikams labai patiko. Paliko didelį įspūdį. Daug supratimo apie duoną gavo. Buvo renginiai geri, estafetes, maikutes, kepurytes gavo dovanų, tiesiog gerai praleido laiką vaikai ir supratimą apie duoną gavo, aš labai dėkinga, kad papuolė abu mano berniukai. Įspūdis išlikęs jiems iki šių dienų. Taip pat buvo ekskursija rengta vaikams, pažiūrėti, kur dirba tėvai. Tai jie visą ta kelią duonytės irgi žino, nuo pradžios iki pakavimo, išvežimo, atsimena.
Pernai buvote išrinkta kolegų Veržlumo vertybės ambasadore. Kaip manote, kokios savybės tai lėmė?
Tikrai esu veržli. Visose pozicijose bandžiau dirbti ir galiu žmonėms padėti esant būtinumui.
Jeigu kokia problema kyla, tai nestoviu nežiūriu, o einu, padedu. Sprendžiam problemas ir dirbam vieningai kolektyve.
Kaip šis darbas jaunimui?
Norėtume pakviesti daugiau jaunimo ateiti čia, išbandyti save. Čia daug ką pasiekti galima, jeigu tik yra tikslai, noras. Tikrai galima ir dirbti, ir pritapti mūsų kolektyve. Visi geranoriškai rodo, padeda, moko, ką daryti, kaip daryti.
Tiktai svarbus noras, tikslas ir ateiti pas mus dirbti. Labai kviečiam ir labai laukiam jaunimo!
Čia daug ką pasiekti galima, jeigu tik yra tikslai, noras.
Kokių savybių reikia norint kepti duoną?
Sąžiningumo, kruopštumo. Duona kepama kasdieniam vartotojui, žmogui ant stalo – tai ir atsakomybę didelę turi turėti žmogiukas. Nes gyvas produktas ir jo kelias sunkus. Vis tiek ne plytas štampuoji.
O kiekvieną dieną susiduri su naujais dalykais: nes ir miltų rūšys keičiasi vasarą, pavasarį, turi įsisavinti, suprasti. Patirtis, aišku, palengvina darbą. Būna, ateini, girdi kažkokį bildesį ne tokį, kaip vakar ir jau žinai, kažkas ne taip. Reaguoji, įspėji. Ilgalaikė patirtis padeda rezultatui. Bet šiaip kiekvienas gali, tik kad noras būtų. Tikrai labai kviečiame.
Pritaps žmogus energingas, veržlus. Kuris turi supratimą, suvokimą, atsakingas, higiena, žinoma, gera turi būti, nes čia dirbame su maistu, tai yra labai svarbu. O šiaip visko išmoks, tikrai išmoks ir išmokins!
O kaip jūs iš garso atpažįstate, kad kažkas ne taip?
Čia kaip vairuojant automobilį. Jau juk iš bildesio atpažįsti, kad kažkas ne taip, kažkas bilda. Čia irgi tas pats. Kai visą dieną „vairuoji“ tarp įrengimų, matai, kaip visa duonytė pro tave praeina, kaip kildinama, kepama, tai tikrai ir matosi, ir jaučiasi, ir girdisi, jei tik kažkas ne taip.
Kokios jūsų pareigos darbe, už ką esate atsakinga?
Duonos kepimo kokybė, atsistovėjimas, iškepimas, kad papultų į raikyklę kokybiška graži duonytė. Gera diena darbe man būna tada, kai viskas gerai einasi, sklandžiai, be gedimų, tada ir lengviau diena praeina.
Einu per tris linijas. Žiūriu visą eigą, kildinimą duonytės, katilus, pakilimą, iškepimą. Visą tai turi žinoti, keturias puses matyti.
Taip švelniai kalbate apie duoną, vadinate ją duonyte.
Tai kad ji gyva duonytė yra. Ilgas jos kelias. Tiesiog ją jauti. Ir pajusi, jei nori dirbti su duona, tikrai ją pajusi. Įsisavinsi gamybą, receptūrų, rūšių žinojimą, pavadinimus.
Ar norisi atsignybti kepamos duonos?
Žinote, ne (juokiasi). Pas mus valgyklėlėje visada yra duonytės padėta. Būna pertraukėlės, tada ir atsignybiam. O darbe nebūna laiko apie tai galvoti, čia yra darbas. Va, pavyzdžiui, dabar yra batonai kepami, eina į raikyklę ir ten moterys raiko. Prieš tai keliauja kepiniai į aušintuvą, jį vadinu karusele: ten sukasi apie 70 min., kol atvėsta, kad raikyklę pasiektų vėsus, nes kitaip susispaudžia, netenka formos, todėl raikomas ataušęs.
Dirbate daug metų šiame darbe. Kas čia patinka?
Mėgstu pastovumą. Mėgstu ir iššūkius. Tai irgi čia kažkaip nenuobodu. Patinka labai, įsimylėjau savo darbą, daug metų atidaviau čia save. Atėjus į įmonę, būna, kad dirba tik pakavime. Bet tai irgi gerai, nes susipažįsti su įmone, su jos darbu. Ir jeigu norisi, prašysies toliau, tobulėsi. Įmonėje tikrai duoda daug galimybių. Nenuvertina, kad tu negali, nesugebi. Tiesiog reikia atrasti save, kur tu esi tinkamas, ir kad tau tas darbas būtų mielas dirbti. Ne taip, kad man reikia tik darbą tiesiog atidirbti – turi save pirmiausia atrasti.
VIDEO su Nijole Žukienė peržiūrėti galite ČIA.
Atgal į naujienas