„Vilniaus duonos“ darbuotojas Audrius: reikia prisiminti – kepame duoną, ne plytas nešiojame
Šiais metais, 140-ojo mūsų įmonės gimtadienio proga, pakalbinome kelis „Vilniaus duonos” senbuvius ir paprašėme pasidalinti prisiminimais. Jūsų dėmesiui – pirmasis pokalbis.
Audrius Lataitis darbą kepykloje pradėjo 1989 m., Panevėžyje. Per šiuos metus savo galimybes jis išbandė ne vienoje srityje: dirbo AVS (automatizuotų valdymo sistemų) inžinieriumi, gamybos vadovu, technikos direktoriumi ir šiuo metu užima projektų vadovo pareigas.
Žurnalistė: Audriau, kada pradėjote darbą „Vilniaus duonoje“? Galbūt pamenate savo pirmąją darbo dieną?
Audrius: Dirbti pradėjau 1989 m., pirmosios pareigos buvo – AVS inžinierius. Nedaug pamenu, supažindino su kolega, viską aprodė, pavedžiojo po gamyklą.
Žurnalistė: Sakote, kad pradėjote nuo inžinieriaus pareigų, už ką esate atsakingas šiuo metu? Kokias sritis išbandėte „Vilniaus duonoje“?
Audrius: Nuo 2007 m. esu projektų vadovas, ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalių kepyklose, kurios priklauso įmonių grupei. Prieš tai, kaip ir minėjau, buvau AVS inžinierius, gamybos vadovas, technikos direktorius.
Žurnalistė: Sakykite, kurios gi pareigos arčiausiai širdies ir labiausiai patiko?
Audrius: Dabartinėse pareigose išdirbau ilgiausiai, tad jos ir patinka labiausiai. Esu pats sau vadovas: neturiu pavaldinių, esu atsakingas, todėl žinau, kad viskas bus padaryta laiku ir kokybiškai. Dažnai sakau, kad šios pareigos – pagal mano charakterį. Nereikia kontroliuoti kitų, viskas padaryta laiku ir atsakingai, nereikia rizikuoti. Nepaisant to, visos mano patirtys ir pareigos buvo įdomios, išmokau daug dalykų.
Žurnalistė: Papasakokite plačiau apie buvusias darbo patirtis.
Audrius: AVS inžinieriumi dirbau tik pusantrų metų. Šis darbas labiau susietas su automatizuotų įrenginių, daugiau kepimo krosnių, priežiūra ir remontu. Susidūriau su tam tikrų įrenginių tobulinimo aspektais. Pradžioje mano pareigos buvo gana techninės, vėliau – mano darbo funkcijos išplėstos iki grupės lygio, įtrauktas biudžetavimas, idėjų generavimas, darbas su inovacijomis. Taip pat rengiau brėžinius, išmokau dirbti įvairiomis programomis, įsisavinau anglų kalbą.
Žurnalistė: Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?
Audrius: Dalį dienos praleidžiu prie kompiuterio: tai yra darbas su įvairiais dokumentais, sutartimis, užsakymų derinimas, bendravimas su tiekėjais, apskaitos tvarkymas, ataskaitos, biudžeto sudarymas ir kt. Aibė reikalų. Kitą dienos dalį lankausi tam tikrose kepyklų gamybinėse zonose. Tenka dažnai važiuoti į Vilnių, nes gyvenu Panevėžyje. Anksčiau, iki pandemijos, darbo reikalais teko lankytis ne tik Baltijos šalyse, keliaudavome į Suomiją. Buvo daug komandiruočių.
Žurnalistė: Kodėl pasirinkote „Vilniaus duoną“?
Audrius: Pradžioje tai buvo „Panevėžio duonos“ kombinatas. Baigiau Kauno politechnikos institutą, pramoninę elektroniką. Turėjau galimybę pasirinkti paskyrimo vietą. Kadangi gyvenau Panevėžyje, rinkausi iš ten esančių vietų. Pasitariau su kitais ir pasirinkau maisto pramonę – ten atrodė didesnės galimybės ir garantija, kad įmonė liks, nebankrutuos. Po pusantrų metų generalinis direktorius mane paskyrė inžinieriumi, tai buvo toks staigus šuolis.
Žurnalistė: Kaip sutariate su kolegomis? Kaip apibūdintumėte dirbančius?
Audrius: Buvo visko, yra ir teigiamų, ir neigiamų, žiūrint kuriame padalinyje. Dabar atmosfera geresnė, jei lyginti, kas buvo prieš dešimt, penkiolika metų. Aš esu draugiškas, padedu, kai to reikia, ir pats klausiu patarimų. Buvo pykčių ir ginčų, tai normalu, bet kolektyvas draugiškas.
Žurnalistė: Ar turite kolegų, kurie tapo artimais draugais?
Audrius: Kartais susiskambiname po darbo, kalbame apie daug ką. Susirenkame ir neoficialiai veiklai: šventes organizuoja „Vilniaus duona“, bet kartais, su tam tikra žmonių grupe, susirenkame ir leidžiame laiką, pvz. plaukiame baidarėmis. Išskirčiau, kad tokie pasibuvimai būna 3-4 kartus per metus.
Žurnalistė: Kas esminio pasikeitė „Vilniaus duonoje“?
Audrius: Skirtumai didžiuliai, jeigu žiūrime į pastatus bei įrenginius. Ką turėjome anksčiau, ir ką turime dabar – visiškai skiriasi. Buvo senos gaminių linijos, daug kepyklų, seni pastatai, higiena ne tokia, daug brokuotų gaminių ir nuostolių. Pamenu, anksčiau gaminome daug produktų. Pavyzdžiui, turėjome apie šimtą skirtingų gaminių pavadinimų. Buvo įvairi konditerija, vafliai, meduoliai, traškučiai. Dabar gaminame pramoniniu būdu: didesni kiekiai, tai mažina savikainą, dirba mažiau žmonių, automatizacijos lygis ir darbo procesų optimizavimas sumažino dirbančių skaičių. Dabar ir broko daug mažiau, įrenginiai leidžia pasiekti geresnius rezultatus. Darbo kultūra kita, visose srityse yra tobulėjimas.
Žurnalistė:Kaip anksčiu kepdavo duoną?
Audrius: Labai panašiai, kaip ir dabar. Technologija, iš principo, nėra pasikeitusi, bet žinoma, dabartinė įranga – modernesnė. Anksčiau beveik visi įrenginiai buvo sovietinės gamybos, pasitaikydavo daugiau gedimų, bet pati technologija beveik nepasikeitė.
Žurnalistė: Kokius etapus praeidavo kepiniai?
Audrius: Kalbant apie pačią gamybą: pirmiausia žaliavų dozavimas, vėliau tešlų maišymas, tešlos dalinimas į mažesniu gabaliukus, tų gabaliukų apdorojimas, kepimas, aušinimas, pakavimas. Ta pati procedūra yra ir dabar, bet yra niuansų. Pavyzdžiui, kepant ruginę duoną dedamos ir kitos žaliavos.
Žurnalistė: Ar dabar dirbti geriau?
Audrius: Dabar įdomesni laikai. Galim daug ką daryti savo rankomis, siūlyti idėjas, nes gauname investicinių lėšų. Šiaip, investicijos ne tik skirtos įrenginiams, bet ir orientuotos į pastatus, inžinerinius sprendimus bei sistemas. Dabar daug lengviau, nei buvo anksčiau.
Žurnalistė: Audriau, kas paskatino tiek metų likti įmonėje?
Audrius: Mane visiškai tenkina darbo aplinka ir sąlygos. Plius, esu konservatyvus žmogus, nemėgstu keisti vietų ir lakstyti. Man patinka pastovumas. Labai svarbus kolektyvas, kai susigyveni, nelabai supranti, kaip reiktų įsilieti į kitą komandą. Žinai, ko laukti iš kolegų, kaip tau jie gali padėti. Jausčiausi kaip balta varna. Labai svarbi patirtis: per eilę metų atsiskleidžiau savo darbe, nenorėčiau visko pradėti nuo pradžių. Sakoma, kad žmonės užsibuvę vienoje vietoje netobulėja, bet aš su tuo nesutinku.
Žurnalistė: Ar buvo svarstymų pakeisti darbo vietą?
Audrius: Buvo. Per visą laiką turėjau vienuolika skirtingų vadovų, keturi iš jų buvo užsieniečiai. Ir dabar mano vadovas yra suomis. Tikrai buvo momentų, kai galvojau nesikankinti ir pakeisti darbą.
Žurnalistė: Išskirkite gerus darbdavio bruožus.
Audrius: Man patinka, kad čia sutikau kompetentingus ir humaniškus darbdavius. Jie žino, kaip kalbėti su darbuotoju ir supranta, kad mes – didžiausias turtas. Jei kažkas atsitinka, tavęs nekaltina, ieško problemos sprendimo būdų, o ne kaltų. Sako: pasimokysi, viskas bus gerai. Labai svarbus toks požiūris. Galiu teigti, kad įmonėje yra aukštas vadovų lygis.
Žurnalistė: Sakykite, kokie gaminiai jūsų mėgstamiausi?
Audrius: Anksčiau skani buvo vaisinė duonelė, dabar jos nėra prekyboje. Ji buvo su įvairiais džiovintais vaisiais. Dabar išskirčiau „Agotos“ duoną, skani „Urtės“ 7 grūdų duona. Batonai visi skanūs, ypač „Sostinės“.
Žurnalistė: Ar pasikeitė gaminių skonis?
Audrius: Sunku pasakyti, ir tada buvo skanu, ir dabar. Šiais laikais yra didesnė įvairovė, yra produktų su grūdais, didesnis pasirinkimas. Asmeniškai man, dabar tikrai skanesni batonai. Jie purūs, ilgiau išlaiko šviežumą.
Žurnalistė: Ar pasiilgstate kurio nors gaminio, kurio nebekepate?
Audrius: Ne. Daug kas kalba, kad anksčiau buvo skanesnė „Palangos duona“ ir pasiilgo senojo skonio. Mes ją kepdavome senose molinėse krosnyse, kai pradėjome kepti modernesniu būdu – žmonės nustojo ją pirkti. Nors receptūra tokia pati, skonis pasikeitė. Anksčiau tai buvo labai populiari duona, per parą pagamindavo apie 30 tonų.
Žurnalistė: Audriau, ką palinkėtumėte tiems, kurie pradeda savo kelią „Vilniaus duonoje“?
Audrius: Užsispyrimo, kantrybės ir nenuleiskite nosies. Jei dirbsite atsakingai ir sąžiningai – būsite pastebėtas. Nesvarbu kokioje pozicijoje prasidės jūsų darbas, čia yra daug galimybių augti. Dar norėčiau, kad jaunimą motyvuotų ne tik atlyginimas: įmonėje geros socialinės garantijos, kolektyvas. Svarbus supratimas, kad ne plytas nešiojame, o kepame duoną, kurią valgys žmonės. Jaunimas laukiamas, norime, kad ateitų ir įneštų energijos.
Žurnalistė: Ačiū už pokalbį.
Atgal į naujienas