Atgal į naujienas

Vairuotojo darbe svarbiausia… išlaikyti paslaptį

Šiais metais, 140-ojo mūsų įmonės gimtadienio proga, pakalbinome kelis „Vilniaus duonos” senbuvius ir paprašėme pasidalinti prisiminimais. Jūsų dėmesiui – antrasis pokalbis.

Stanislav Biajgo, atėjęs dirbti į „Vilniaus duoną“ 1981 metų birželio 1 dieną, nors ir paskirtas iš chemijos instituto, kuriame mokėsi, sėdo ne ant laboratorijos kėdės, o prie 24-os Volgos vairo – štai tokios:

Source: GAZ-24 – Wikipedia

Nuo to laiko jis didžiumą savo karjeros vežiojo direktorius, pradedant Pavelu Fiodorovu – į kitas kepyklas Druskininkuose, Palangoje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose; į tuometinę Pramonės ministeriją Jakšto gatvėje; į Rygą. Kai jo paklausiau, kas svarbiausia vairuotojo darbe – nustebau: ne, ne žinoti trumpiausią kelią ar nepadaryti nė vieno eismo įvykio. Svarbiausia – mokėti išlaikyti paslaptį.

Žurnalistė: Na nejaugi nėra tokio dalyko iš visų jūsų 42 metų, kurį apie ankstesnius direktorius, jų keliones, reikalus „Vilniaus duonos“ istorijoje nepapasakotumėte dabar, praėjus daugeliui metų – kad ir ne man, bet bent draugams, šeimos nariams?

Stanislav: Nepasakoju ir nepasakojau, nei šeimai, nei kolegoms. Mano požiūris visada buvo toks: dirbu, viskas gerai, atlyginimą gavau, o daugiau nieko nežinau. Vieną kartą buvo taip nutikę: nuvažiavom į kepyklą, į cechą, o ten žmonės manęs klausia: „Tai gal premijos bus?“ Sakau – „na gal bus…“ O jie – „Direktoriaus vairuotojas sako, premijos bus!“ Nuo to laiko nieko nesakau.

Žurn.: Keturiasdešimt dveji metai… Aš prieš tiek laiko dar nebuvau gimusi. Kokia tada buvo „Vilniaus duona“, kokie kepiniai jums patikdavo?

Stanislav: „Vilniaus duona“ buvo labai didelė. 1500 žmonių. Kepyklos 7 miestuose. Vien Vilniuje buvo penkios kepyklos: Graičiūno, Konarskio, Vivulskio, Saltoniškių gatvėse ir Tuskulėnuose. Tai buvo valstybinė įmonė, pavaldi pramonės ministerijai. Turėjo labai daug gaminių – nuo duonos, batonų, bandelių iki šakočių, makaronų, traškučių. Kepykla Druskininkuose, pavyzdžiui, dar 1986 ar 1987 metais buvo kūrenama anglimis, kol perėjo prie elektrinių krosnių.

Labai skanus buvo „Eglės“ tortas, toks su riešutais – bet jo taip paprastai nebūdavo galima nusipirkti, gamindavo tik pagal užsakymą. „Vilniaus“ duona labai skani buvo, bandelės „Trys kapeikos“ ir pjautinis batonas. Kai užeidavau į kepyklą (į ją nebuvo galima taip laisvai užeiti), mane, būdavo, pavaišina.   

Turėjome ir parduotuves prie savo kepyklų. Tais laikais parduotuvėje buvo galima nusipirkti tik po vieną kepalą duonos. O kepyklos valgykloje jos galima buvo pavalgyti nemokamai, būdavo ant stalo jau paruošta. Cecho darbuotojai už talonus galėdavo pasiimti po vieną pieno pakelį per dieną.

Žurn.: Tuos jau atsimenu – tokie trikampiai?

Stanislav: Taip, trikampiai, popieriniai.

Žurn.: Ar daug darbo turi vairuotojas?

Stanislav: Dabar aš ne tik vairuotojas – esu atsakingas ir už transportą, ir už apsaugą. O ir anksčiau mes, turėdami 150 automobilių nuosavą parką, ne tik vežiodavom žmones, bet ir taisydavom tas mašinas patys, Graičiūno gatvėje turėjome remonto garažus ir darbuotojų brigadą. Nebūdavo taip, kad sėdi ir neturi ką veikti.

Kai važiuodavome į Rygą, ten dažniausiai susirinkimai prasidėdavo 9 val. ryto. Jau 3:30 – 4:00 ryte reikėdavo išvažiuoti. Važiuodavo ne tik direktorius, kartu susėsdavo ir komercijos direktorius, finansų vadovė, dar kas nors iš ministerijos. Į Druskininkus važiuodavome kiekvieną ketvirtadienį, į valdybą: ten susirinkdavo direktorius, inžinierius, energetikas.

Kai mus privatizavo „Vilniaus prekyba“, dirbau ir kaip vairuotojas-kurjeris: vežiodavau dokumentus į banką, ministeriją, iš kepyklos į kepyklą, jei reikėdavo, nuveždavau siuntas.

Žurn.: Kelionėms į Rygą tikrai anksti keldavotės. O jūs pats vyturys ar pelėda?

Stanislav: Sunku pasakyti. Kaip kada. Kartais, kai paimu įdomią knygą į rankas prieš miegą, galiu ir iki vidurnakčio, ir iki pusės pirmos nakties skaityti.

Žurn.: Nedaug žmonių vienoje įmonėje išdirba 40 metų. Ar niekada nesvarstėte išeiti?

Stanislav: Svarsčiau, ir daug pasiūlymų turėjau, bet pradžioje norėjau gauti butą – jis buvo paskiriamas įmonės, ir žmonės laukdavo eilėje, kol gaus. Taip pradirbau pirmuosius 7 metus, tik tuomet gavau butą.

O šiaip – atlyginimas buvo neblogas, darbas irgi. Nors kartais reikalus apsunkindavo nenormuotas darbo laikas, supraskit: tuo metu nebuvo taip, kad darbo daug, o žmonių trūksta. Priešingai – prie „Vilniaus duonos“ laukė eilės žmonių, norinčių įsidarbinti. Kad pavyktų čia gauti darbą, reikėjo turėti pažįstamų ar dar kažkaip išsiskirti iš kitų.

Visi direktoriai, su kuriais dirbau, buvo tvarkingi žmonės. Mokėdavo laiku. Kartą, kai buvau vėl sumąstęs išeiti, pasakiau, o manęs klausia – „Dėl ko tu nori išeiti? Didesnės algos?“ Sakau – „taip“. Tuomet padidino atlyginimą, ir likau.

Žurn.: O kam pinigus leidžiate, ką mėgstate, ką veikiate laisvalaikiu?

Stanislav: Vasarą važiuojam su šeima – turiu sūnų, kuris studijuodamas irgi „Vilniaus duonos“ kepykloje per atostogas dirbdavo, ir anūkėlę bei anūką – į sodybą, į gamtą, prie jūros. Sodyboje uošvienę aplankom, prie upės, kuri teka šalia, nueinam.

O aš pats labai mėgstu mašinas ir motociklus. Turiu ir vieną, ir kitą, juos prižiūriu, atnaujinu. Mano motociklas su liūlka (prie motociklo šono antram keleiviui skirtas „lopšys“, – aut. past.) yra 1976 metų, jį nusipirkau Vivulskio gatvėje, prie tuometinės „Vilniaus duonos“ administracijos. Ten buvo policininkų garažai, ir jie kartais pardavinėdavo naudotą techniką. Už jį sumokėjau 750 rublių. Palyginimui, tuo metu atlyginimas į rankas buvo 130-150 rublių, „Palangos“ duona kainavo 18 kapeikų, forminė duona – 14 – 16 kapeikų.

Žurn.: Pasakykite vieną gerą dalyką apie tuometinę „Vilniaus duoną“, prieš kelis dešimtmečius, ir vieną – apie dabartinę.

Stanislav: Iš tų laikų – buvo labai geras kolektyvas. Visi draugiški, padedantys vienas kitam. Nemeluočiau sakydamas, kad eidavau į darbą kaip į šventę, tikrai.   

Iš šių laikų irgi galiu pasakyti tą patį. Dabar kiek mažiau žmonių, bet jie puikūs, ir yra ilgamečių darbuotojų, su kuriais bendraujame: buhalterė dirba labai daug metų, yra kepykloje tokių žmonių, mechanikos grupėje taip pat.

Žurn.: Ačiū už pokalbį.

Atgal į naujienas