Mūsų kelionė nuo 1882 m.

1882 m.

„Vilniaus duonos“ pradžia. Tai buvo karinė mūrinė garo jėgos pagrindu veikianti kepykla, didžiausia iš XIX a. pabaigoje lietuviškose gubernijose veikusių kepyklų.

Istorinių šaltinių teigimu, 1882 m. Vilniuje įkurta pirmoji didelė kariuomenės reikmėms skirta garinė duonos kepykla. Malkomis kūrenamose duonos kepimo krosnyse buvo kepami standartiniai 21 svaro kepalai, skirti ne tik kariuomenei, bet ir pardavinėjami Vilniaus miesto ir priemiesčio gyventojams. Rasta duomenų, kad tada kepykloje dirbo 119 darbininkų.

Duonos krosnys tuo laikotarpiu buvo pakopinės: pati krosnis buvo mūrinė, jos priekyje įrengta pakura, kuri nuolatos kūrenama. Krosnies sienelėse buvo kanalai, pro kuriuos dūmai ir karštas oras iš pakuros keliaudavo į kaminą.

Už krosnies kūrenimą buvo atsakingas vienas žmogus. Tačiau dar reikėjo darbuotojų, kurie turėdavo supilti miltus, ruošti raugą, jį maišyti.

1895 m.

Kepykla iškepė 378'311 pūdų (1 pūdas – 16,38 kg) duonos. Po dešimtmečio Vilniaus karinė kepykla buvo oficialiai įpareigota tiekti produkciją mažesnėmis kainomis skurdžiausiems miestiečiams ir Vilniaus priemiesčio gyventojams.

Prieš daugiau nei 40 metų „Vilniaus duonoje“ savo karjerą pradėjęs Izidorius Šiaulys, iš pradžių kepykloje dirbęs kroviku, vėliau operatoriumi miltų sandėlyje, vyriausiuoju kepyklos mechaniku ir net techninės priežiūros vadovu, teigia, kad iki 1947 m. daugelis darbų kepykloje buvo atliekami rankomis, tad 378'311 pūdų tais laikais buvo tikrai nemažas kiekis.

„Viskas vyko kaip kaime: kepėjai daro raugą, jis rūgsta duonkubilyje, kurio negalima plauti. Po to viską maišo, užpila miltais ir vandeniu. Šis mišinys rūgsta 2 paras – svarbu, kad būtų šiltai apklotas ir vis pamaišomas. Kartais įdedama cukraus. Mielių nededama, nes tada buvo gaminama bemielė duona. Po 2 parų duonos raugas įgauna saldžiarūgštį skonį ir kvapą. Tuo metu suberiami miltai ir jau tuomet minkoma tešla. Tai yra labai sunkus darbas. Išminkyta tešla vėl būdavo šiltai uždengiama ir padedama keletai valandų, kad toliau rūgtų ir kiltų. Tada iš tos masės paimamas tešlos gabalas, padaroma duonos forma, ji padedama ant medinės ližės ir šaunama į krosnį“, – pasakoja I. Šiaulys.

1944 m.

Buvo įkurtas Vilniaus duonos kombinatas, kuriam priklausė minėtoji ir dar viena kepykla, taip pat 15 mažų kepyklėlių. Kepyklos buvo nemechanizuotos, kūrenamos daugiausia malkomis. Jose buvo kepama kelių rūšių duona, batonai, riestainiai. Iki 1947 metų daugelis darbų buvo atliekami rankomis.

Įdomu tai, kad iki 1944 m. vidurio šios kepyklos statusas išliko nepakitęs – tai buvo pirmiausia kariuomenės reikmėms skirta duonos kepykla.

1944 m. prie minėtos kepyklos prijungus dar vieną kepyklą ir 15 mieste veikusių mažų kepyklėlių, buvo įkurtas „Vilniaus duonos“ kombinatas. Kepyklos buvo nemechanizuotos, krosnys kūrenamos daugiausia malkomis. Jose buvo kepama kelių rūšių duona.

„Pats įdomiausias veiksmas buvo duonos minkymas. Kai kareiviams reikėdavo tiekti duoną, manau, kad jau buvo atsiradę automatiniai duonos minkytuvai, nes tai itin sudėtingas darbas. Nežinau, kiek tai tiesa, tačiau man pasakojo, kad tešlą minkydavo ir kojomis. Minėjo, kad jauni vyrukai tais laikais, apie 1930 m., eidavo pasižiūrėti į tešlą minkančių moterų kojas“, – šypteli I. Šiaulys.

1948 m.

Senosios kepyklos krosnys buvo pakeistos naujomis, kepyklos pajėgumas padidėjo dvigubai – prasidėjo pramoninės gamybos laikotarpis. Po dešimtmečio pradėta kepti „Vilniaus“ duona, kurios receptūra nepakeista iki šiol.

Naujosios - mūrinės krosnys buvo kūrenamos akmens anglimis, jos į kepyklos kuro sandėlį buvo atvežamos geležinkeliu. Be to, tuo laikotarpiu pradėtos mechanizuoti kai kurios tešlos paruošimo, dalinimo ir kildinimo operacijos.

Mechanizacija lėmė, kad kepyklos pajėgumai padidėjo dvigubai. Taip prasidėjo pramoninis duonos gamybos laikotarpis.

„Naujos krosnys buvo daugmaž kambario dydžio. Į ją buvo įmontuojamas konvejeris ir ant grandinių pakabinamas lopšys- lentynėlės. Ten tilpdavo 6 „Kauno“ duonos kepaliukai. Pavara sukdavo konvejerį – kai viena lentyna pakildavo, atvažiuodavo kita. Taip duona krosnyje apvažiuodavo du ratus, kol iškepdavo. Tai trukdavo apie 60 minučių“, – pasakoja ilgametis „Vilniaus duonos“ darbuotojas I. Šiaulys.

Mechanizuotas darbas lėmė, kad iškepamos duonos kiekis sparčiai didėjo, tačiau darbuotojų skaičius beveik nesikeitė.

Sparčiai augant Vilniaus miesto gyventojų skaičiui (nuo 110 tūkst. 1944 m. iki 236,1 tūkst. 1959 m.), Vilniuje pradėta planinga naujų duonos kepyklų statyba. Jau 1946 m. Konarskio g. pastatyta nauja kepykla. Joje buvo sumontuotos naujos konvejerinės duonos kepimo krosnys.

1948–1950 m. eilės, norint nusipirkti duonos, pradėjo mažėti. Vilniaus miestas tuo metu duonos produkcija buvo aprūpinamas geriau nei kiti miestai. 1956 m. pastatyta 2-oji gamykla Tuskulėnų gatvėje, turėjusi riestainių ir bandelių gamybos cechus, rodė, kad gyvenimas mieste pagerėjo.

1975 m.

Vilniuje V. A. Graičiūno g. baigta statyti ir paleista nauja „Vilniaus duonos“ kepykla (5-oji kepykla). Joje buvo sumontuotos šešios mechanizuotos duonos ir batonų kepimo linijos su tunelinėmis krosnimis.

Maksimalus kepyklos našumas tuo metu buvo 135 tonos per parą. „Tunelinė krosnis yra didžiulis – 25 metrų ilgio ir 2,5 metrų pločio – tunelis. Joje sukasi 2 metrų pločio metalinis tinklas. Jis nuvažiuoja per visą kepimo kamerą ir grįžta atgal. Kameros viršus buvo kaitinamas. Ant tinklo per visą tunelį išdėliojami duonos kepaliukai. Batonas tokioje krosnyje iškepdavo per maždaug 24 minutes“, – pasakoja I. Šiaulys.

Kepykla V. A. Graičiūno gatvėje statyta Šaltojo karo metu, todėl jos vieta specialiai parinkta tokia, kad tai būtų pramoninis rajonas, daugiau kaip 15 km nutolęs nuo miesto centro.

„Manyta, kad, jei įvyks incidentas ir bus panaudotas branduolinis ginklas, ši kepykla bus vienintelė „Vilniaus duonos“ kepykla, liksianti tik silpnų sugriovimų zonoje. Be to, ši kepykla statyta pagal tipinį to meto kepyklų projektą, nepritaikytą mūsų lietuviškai – plikytai – duonai. Todėl, pastačius ir paleidus kepyklą, ji palaipsniui net keletą metų buvo rekonstruojama“, – sako I. Šiaulys.

1978 - 1989 m.

Kepyklų rekonstrukcijos, kurių metu buvo pastatytos mechaninės dirbtuvės, įrengta modernesnė įranga, dar labiau paefektyvinusi gamybą ir jos kokybę.

1978 m. 4-oje kepykloje pastatytas vaflių cecho pastatas, sumontuotos trys vaflių lapų kepimo krosnys ir kita vaflių sutepimo, pjaustymo ir pakavimo įranga.

1981 m. 2-oje kepykloje prie bandelių cecho pastatytas betaris miltų sandėlis. 1985 m. sumontuota ir paleista moderni vokiška kelioninių bandelių linija, du dešimtmečius kepusi žymiąsias bandeles, pavadintas „3 kapeikos“.

1982–1984 m. buvo atlikta Druskininkų kepyklos rekonstrukcija – visiškai perstatytas kepyklos pastatas, sumontuota nauja įranga. Kadangi Druskininkų kepykla nebuvo dujofikuota, joje buvo sumontuotos elektrinės krosnys. Po rekonstrukcijos Druskininkų kepykla garsėjo ne tik aukštos kokybės duonos ir pyrago gaminiais, bet ir avižiniais sausainiais.

1983 m. pastatytas naujas 2-os kepyklos administracinis pastatas su didele aktų sale, įrengtos mechaninės dirbtuvės. 1986–1988 m. visiškai rekonstruotas batonų cechas, kuris veikė nuo pat kepyklos pastatymo. Buvo įrengtas naujas batonų gamybos pastatas, jame sumontuotos keturios mechanizuotos batonų kepimo linijos su čekiškomis tunelinėmis krosnimis, modernia tešlos paruošimo, dalijimo, kildinimo įranga.

1985 m. baigtas statyti didžiulis priestatas su administracijos patalpomis, aktų sale ir minkštos konditerijos gamybos cechu. Naujo konditerijos cecho našumas – 8 tonos tortų, biskvitų ir pyragaičių per parą. Tais pačiais metais buvo rekonstruotas bandelių baras.

Baigiamasis šio laikotarpio akordas – 1989 m. Justiniškių mikrorajone pradėta statyti 6-oji „Vilniaus duonos“ kepykla. Planuotas jos našumas – 60 tonų per parą. Ši kepykla iš dalies turėjo pakeisti 1-ają kepyklą, gaminusią „Palangos“ duoną. Be to, kepyklai planuotas didelis dietinių duonos ir pyrago gaminių asortimentas, kurį iki tol kepė 4-oji kepykla. Deja, pasikeitus ekonominei situacijai ir nutrūkus centralizuotam finansavimui, šios kepyklos statyba buvo nutraukta. 1994 m. ji buvo atskirta nuo „Vilniaus duonos“ ir parduota.

1990 m.

Vilniaus duonos pramonės gamybinis susivienijimas (jam priklausė visos Vilniaus kepyklos) buvo perregistruotas į valstybinę įmonę „Vilniaus duona“. Šis pavadinimas išliko iki šiol. XX a. paskutiniame dešimtmetyje „Vilniaus duonos“ gaminiai paplito ir kituose regionuose ir tapo visos Lietuvos duona.

„Vilniaus duona“ per laikotarpį iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pagal gamybos apimtis, darbuotojų skaičių, gaminamos produkcijos asortimentą buvo didžiausia ir moderniausia duonos pramonės įmonė Baltijos šalyse. Tuo laikotarpiu „Vilniaus duonos pramonės gamybiniame susivienijime“ dirbo 1550–1600 darbuotojų. „Vilniaus duona“ gamino vidutiniškai apie 260 tonų įvairių gaminių per parą.

Šiuo laikotarpiu „Vilniaus duonos“ kepyklos buvo specializuotos, t. y. kiekviena kepykla gamino tam tikrus produktus:

1-oji kepykla kepė tik vieną duonos rūšį – „Palangos“ duoną. Beveik du metus prie šios parduotuvės susidarydavo pirkėjų eilės.

2-oji kepykla buvo skirta baltiems kvietiniams gaminiams kepti. Pagrindinis kepyklos asortimentas: batonai, riestainiai, džiūvėsiai, traškučiai, meduoliai, pynutės, keksai, bandelės, pyragai, šakočiai.

3-oji kepykla visą savo gyvavimo laikotarpį išliko juodos plikytos padinės duonos tiekėja. Pagrindinis produktas –„Kauno“ duona – vėliau buvo „perkrikštytas“ į „Vilniaus“ duoną. Vėliau buvo kepama didelio populiarumo sulaukusi „Bočių“ duona. Be to, šioje kepykloje veikė makaronų gamybos cechas.

4-oji kepykla kepė kelias juodos ruginės ir baltos kvietinės forminės duonos rūšis, bandeles, keksus, pyragus, kelias dietinės duonos rūšis. Vėliau, pastačius vaflių cechą, buvo gaminamas platus suteptų vaflių, labai populiarių vaflinių tortų asortimentas.

5-oji kepykla buvo tarsi buferinė „Vilniaus duonos“ kepykla. Turėdama didelio našumo šešias duonos-batonų kepimo linijas, ji galėdavo padengti išaugusį duonos poreikį, Vilniuje vykstant didelio masto renginiams.

Druskininkų kepykla duonos ir pyrago gaminius tiekdavo Druskininkų miesto ir aplink esančioms parduotuvėms. Druskininkų kepykla kepė avižinius sausainius, kuriuos veždavo į Vilnių ir kitus miestus.

Į mažas Vilniaus miesto parduotuves produkcija buvo vežama vieną kartą per dieną, į didesnes – du kartus. Vilniaus mieste buvo apie 20 parduotuvių, į kurias produkcija buvo vežama dar ir naktį, t. y. trečią kartą per parą.

„Būdavo kuriozinių atvejų, kai prie parduotuvių, prie kurių būdavo sunkiau privažiuoti, susidarydavo net kelių mašinų su „Vilniaus duonos“ produkcija eilė. Viena atvežė „Palangos“ duoną iš 1-os kepyklos, antra – „Vilniaus“, „Bočių“ iš 3-ios, dar batonai iš 5-tos“, – prisimena I. Šiaulys.

2002 m.

Įmonė įsiliejo į Šiaurės ir Baltijos šalių duonos rinkos lyderės VAASAN grupės gretas. Skaityti daugiau...

2001 m. tapo aišku, kad „Vilniaus duona“ domisi Suomijos kompanija. 2002 m. sausio 29 d. „Vilniaus prekybos mažmena“ turėtas „Vilniaus duonos plius“ akcijas pardavė Suomijos kompanijai „Vaasan&Vaasan“. Be to, ši kompanija įsigijo ir „Vilniaus duonai plius“ priklausančią AB „Panevėžio duona“ akcijų dalį.

2002 m. UAB „Vilniaus duona“ įsiliejus į Šiaurės ir Baltijos šalių duonos rinkos lyderės „Vaasan“ grupės gretas, prasideda kitas bendrovės vystymosi etapas. „Vaasan&Vaasan“ įsigytoje bendrovėje „Vilniaus duona plius“ veikė 1-oji kepykla, 2-oji kepykla, 3-ioji kepykla, vaflių gamybos cechas, firminės parduotuvės prie kepyklų, prekybos taškas Karoliniškių turgelyje ir praktiškai „Vilniaus duonos plius“ valdoma AB „Panevėžio duona“.

Pradėta smarkiai keisti gaminamos produkcijos asortimentą – dingsta ne tik 4-oje kepykloje anksčiau gaminti produktai, bet peržiūrimas ir kitų kepyklų gaminamų produktų asortimentas. Atsisakyta makaronų, meduolių, riestainių, keksų, pyragų, bandelių, kiek vėliau ir šakočių gamybos. Palaipsniui mažinamas ir dirbančiųjų skaičius.

Didelis dėmesys skiriamas logistikai, planuojami nauji produktų pristatymo į parduotuves maršrutai, projektuojamas logistikos centras „Centrum“. Šiam tikslui Vilniuje, Žarijų g. 2, išsinuomojamos patalpos, sumontuojamos papildomos rampos ir kita įranga. Logistikos centras pradėjo veikti pirmomis 2003 m. sausio dienomis. Sukomplektuota pagal asortimentą, produkcija prekybos tinklą pasiekdavo tik per logistikos centrą.

2004 - 2008 m.

„Vilniaus duona“ sėkmingai įgyvendino didžiulį restruktūrizavimo projektą, kurio metu buvo sukurta šiuolaikiška, efektyvi ruginės ir kvietinės duonos gamyba. Restruktūrizavimo metu pastatyta ir paleista nauja kepykla Vilniuje, modernizuota Panevėžio kepykla, o 3 senosios neefektyvios kepyklos Vilniaus centre uždarytos. Gamybos ir logistikos restruktūrizavimas sukūrė prielaidas tolesnei sėkmingai įmonės plėtrai ir naujų šiuolaikiškų duonos kepinių gamybai.

2004 m. prasideda didžiulis „Panevėžio duonos“ rekonstrukcijos ir modernizacijos projektas, kuris buvo vykdomas trimis etapais. Projektas sėkmingai baigtas 2008 m. pavasarį. Įgyvendinus šį projektą, Panevėžio kepykla tapo moderniausia duonos kepykla ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos valstybėse.

Jau pirmame etape, 2005 m., sumontuojama ir paleidžiama mechanizuota batonų linija – nuo tešlos maišymo iki produkto raikymo ir supakavimo į maišelius. Linijos našumas – 2600 vienetų per valandą. Vėlesniuose etapuose sumontuojamos dvi didžiulės ruginės padinės duonos linijos, kurių kiekvienos našumas – po 3000 kepalų per valandą. Baigiant šį projektą 2007 m., UAB „Panevėžio duona“ įsilieja į UAB „Vilniaus duona“ ir tampa viena iš Vilniaus duonos kepyklų – Panevėžio kepykla.

Bebaigiant Panevėžio kepyklos modernizavimo projektą, 2007 m. Vilniuje, V. A. Graičiūno 38A, pradėta statyti nauja „Vilniaus duonos“ kepykla su moderniu logistikos centru. Projektas baigiamas 2008 m. pavasarį. Šioje kepykloje sumontuota moderni bandelių-batonų formavimo linija, tunelinė kepimo krosnis, vėsinimo ir raikymo-pakavimo įranga.

Naujoji duonos kepykla pavadinta „Vilniaus duonos 1-oji kepykla“. Tad 2008 m. viduryje UAB „Vilniaus duona“ sudarė Panevėžio kepykla su logistikos centru, Vilniaus duonos 1-oji kepykla su logistikos centru ir sena 2-oji kepykla, kuri realizuodavo savo gaminamą produkciją per 1-os kepyklos logistikos centrą. Tarp Vilniaus ir Panevėžio logistikos centrų buvo vykdomi produktų mainai – duona iš Panevėžio buvo vežama į Vilnių, dalis batonų – iš Vilniaus į Panevėžį.

2015 m.

2015 m. “Vilniaus duona” tapo vienos didžiausių įmonių grupių Šiaurės Europoje „Lantmännen“, veikiančios žemės ūkio, įrengimų, energetikos ir maisto pramonėje, dalimi.

2015 m. vasario viduryje buvo nutraukta batonų gamyba 2-oje kepykloje. Tų pačių metų liepos pradžioje kepykla uždaryta. Tais pačiais metais “Vilniaus duona” tapo vienos didžiausių įmonių grupių Šiaurės Europoje „Lantmännen“, veikiančios žemės ūkio, įrengimų, energetikos ir maisto pramonėje, dalimi. Taip pasibaigė senosios „Vilniaus duonos“ gyvavimas ir buvo atverstas naujas puslapis daugiau nei 130 metų siekiančioje įmonės istorijoje.

2016 m. „Vilniaus duona“ atidarė moderniausią duonos gamyklą Baltijos šalyse
Gegužės 12 dieną UAB „Vilniaus duona“ oficialiai atidarė moderniausią duonos kepyklą Baltijos šalyse, kuri žymi naują įmonės veiklos etapą. Iškilmingame atidarymo renginyje dalyvavo ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė – ji ne tik pasveikino „Vilniaus duoną“ su švente, bet ir kartu su įmonės vadovais perpjovė simbolinį beveik 2 m ilgio ruginės duonos kepalą.

Naujoje kepykloje, kuri atidaryta išplėtus senąją sostinės V. A. Graičiūno gatvėje esančią kepyklą, įdiegtos dvi papildomos gamybos linijos – kvietiniams batonams ir sparčiai populiarėjančiai sumuštinių duonai. Abiem gamybos linijoms veikiant visu pajėgumu, kepyklos našumas pasiektų apie 80 tonų duonos gaminių per dieną.

2021 m.

2021 m. iš esmės atnaujinome Panevėžio kepyklą: pastatytos naujos, našesnės linijos (pvz., anksčiau vienoje iš jų kepėme 2200 vnt kepalų/ valanda, o dabar – 3 tūkst. kepalų/valanda), jose mažėja broko. Panevėžyje naujoje kvietinės duonos linijoje taip pat įdiegta nauja technologija kepti kvietinei duonai. Tai mums leis pasiūlyti kitokios išvaizdos ir formos kepinių.