Duonos istorija

Spėjama, jog pirmą kartą žmonės gardžiuotis duona galėjo jau prieš 15 tūkstančių metų. Tiesa, Lietuvoje tai įvyko kiek vėliau, tačiau vos tik atsiradusi duona lietuvių kultūroje buvo sudievinta ir tapo kultu.

Be abejo, jokiuose rašytiniuose šaltiniuose neužfiksuotas pirmasis duonos kąsnis, tačiau, mokslininkų nuomone, paragauti duonos buvo galima daugiau kaip prieš 15 tūkstančių metų. Tai buvo iš grūdų masės kepti kieti gabalai – mūsų kasdienės duonos pirmtakai.

Prieš 5 tūkstantmečius nežinomas dailininkas ant vieno faraono kapo sienos įamžino visą duonos kepimo procesą. Šveicarijoje saugomas ežero dugne rastas seniausias pasaulyje duonos kepalas, iškeptas prieš 6 tūkstantmečius.

Pirmieji maistinę duonos vertę prieš 5–6 tūkstantmečius suprato senovės egiptiečiai, jau mokėję rauginti duoną. Šį būdą iš Egipto perėmę graikai pirmose olimpinėse žaidynėse jų dalyvius ir svečius jau vaišino ypatingu skanėstu – balta, puria duona. O Senovės Romoje vienam duonos meistrų Markui Vergilijui Eurisakui buvo pastatytas 13 metrų aukščio monumentas, išlikęs iki šių laikų.

Yra žinoma, kad Lietuvoje mūsų protėviai dar neolito laikais pradėjo ragauti gryną ruginę duoną. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad kryžiuočiams užėmus Prūsiją žmonės ten jau kepė ypač skanią duoną ir kvietinius fermentuotos tešlos raguolius. Nepriteklių metais būdavo kepama bėralinė (iš nevėtytų rugių) duona, o badmečiu – duona iš pelų, įvairių žolių, jų sėklų ir šaknų.

Pagonybės laikais ir vėliau duona buvo aukojama ugnies deivei Gabijai, žemės deivei Žemynėlei, vandens dievybėms. Pagonys iš žalvario tekindavo duonos dievaičio statulėlę – bandelės formos akmenėlį, kurį naudodavo kaip vaistą nuo įvairių ligų.

Mūsų krašte, kaip ir kitur, duona būdavo kepama ugniakuro pelenuose, žarijose, ant plokščių akmenų ir duobėse. Ilgą laiką namie duoną kepdavo tiek valstiečiai, tiek ir dauguma miestiečių. Didesniuose miestuose pradėjo rastis mažų kepyklėlių, kuriose duona būdavo kepama parduoti. Tokių kepyklėlių padaugėjo XIX a. viduryje.